Verkiai-Santariškės Trasos ilgis apie 20 km (einant Balsio rytine pakrante) arba 22 km (einant keliu pro Krakiškių ir Pagubės sodus). Vidutinio sunkumo 7 dienos kelionė. Sezonas: balandis-spalis.

Maršrutas eina per Verkių kraštovaizdžio ir archi­tektūros draustinį, Ežerėlių geomorfologinį draustinį, Turniškės ir Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinius. Pastarasis apima Balsio ir Gulbinų ežerus, kurių pakrantėmis ir keliaujama.

Balsio ilgis 2 km, plotis 0,45 km. Krantai dau­giausia statūs, apaugę mišku. Rytiniame krante daug išvartų, ypač bebrų nukirstų medžių; keliose vietose jį kerta krūmų prižėlusios raguvos (viena itin didelė, siekianti rytuose Krakiškes).

Gulbino ilgis 1,7 km, plotis 0,3 km. Pietuose siauru sąsiauriu jis jungiasi su Mažuoju Gulbinu (jo ilgis 1,2 km). Krantai statūs, apaugę mišku. Paplūdimiai smėlėti, atabradai daugiausia siauri. Į ežerą vakariniame krante per pelkes įteka Riešė; už kokių 150 m ji vėl išteka ir teka į Nerį. Šiauri­niame Gulbino gale yra pelkė, joje – Raistelio eže­rėlis. Šiaurės rytų krante – dvi maudynių vietos.

Keliauti galima pradėti nuo šiaurinės Vilniaus dalies Verkių,10 km nuo miesto centro, į kuriuos galima atvažiuoti maršrutiniais autobusais.

Čia galima apžiūrėti vieną vertingiausių Lietuvoje klasicistinės ir istoristinės architektūros ansamblių su peizažiniu parku, tvenkiniais, malūnu, vandens kėlimo stotimi, užvažiuojamuoju kiemu. Apžiūrėję Verkius, mediniais laiptais, jie yra pietinėje rūmų aikštės dalyje, nusileidžiame prie Neries, sukame į kairę ir einame keliu (Verkių gatve) palei upę. Paėję apie 1 km asfaltuotu keliu, kairėje pamatysime nendrėmis užžėlusi ežerėlį, už 0,8 km nuo jo – kitą, kiek didesnį nendryną su viena kita atvira “akimi”. Ties tuo antruoju ežerėliu keliukas iš asfalto suka į kairę ir nendryno pakraščiu leidžiasi žemyn. Juo ir einame. Netrukus prieiname pralaidą, per ją van­dens perteklius iš ežerėlio pavasarį kaskadomis krenta žemyn, putodamas šniokščia į Turniškę, o ja – į Nerį. Tuo keliuku išeiname (ties Kremplių gyvenviete) į kiek didesnį kelią, kuris vadinasi jau Popieriaus gatve ir eina iki Naujųjų Verkių. Paėję Popieriaus gatve iki asfaltuotos jos dalies sukame ja į kairę. Dešinėje gatvės pusėje matysime nema­žą grupę niūrokų sovietmečio barakų – Naujųjų Verkių popieriaus fabriko darbininkų būstų. Kai­rėje – aprūkę fabriko kaminai. Per gatvę kanalais į fabriką nuvestas Turniškės upelės vanduo. Priėję T raidės formos sankryžą (susikirtimą su Žaliųjų Ežerų gatve) sukame į dešinę ir prieiname Ver­kių Riešę. Prie jos kelias vėl šakojasi; einame per Riešės tiltą į dešinę. Netrukus dar viena kryžkelė; šįkart sukame į kairę ir einame į šiaurę (dešinėje matysime mažytį Akies ežerėlį automobiliusupirkimas) .

Už gero puskilometrio pasiekiame Balsio (Kryžiuočių) ežerą. Dėl savo spalvos šis ir gretimi Gulbinų ežerai vadinami Žaliaisiais ežerais. Balsio krante – trumpalaikio poilsio aikštelė, kavinė “Šernas”, maudyklė, valčių nuomos punktas (norintiems pasiplaukioti po gražųjį ežerą).

Pailsėję susirandame taką, kylantį į rytinį ežero šlaitą, ir juo einame į šiaurę. Dešinėje praeiname betoninius laiptus į šlaitą, netrukus prieiname medinius laiptus. Jais užkopiame į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria puiki ežero panorama. Šlaito aukštis nuo vandens paviršiaus – 40 m, ir dar tiek pat šlaitas smenga gilyn (iki ežero dugno – taip pat beveik 40 m). Nuo čia kelią galima rinktis. Jei grupėje nėra silpnesnės sveikatos žmonių ir ji pasiryžusi išmėginti jėgas sunkesniame žygyje, nuo  apžvalgos aikštelės leidžiamės laiptais žemyn ir toliau einame taku palei ežerą. Takas pamažu siaurėja, tarpais beveik išnyksta, vingiuoja stačiu šlaitu; tenka nuolat žargstyti per išvartas ir bebrų nugraužtus medžius. Brautis per tokias “džiungles” nelengva, užtat įdomu. Kelią dar pastoja didesnės ir mažesnės medžių ir krūmų prižėlusios raguvos; vienas iš jų apeiname, per kitas bandome brautis. Prieiname prie ežero įsikūrusią sodybą; dešinėje – ilgi mediniai laiptįai į šlaitą. Jais galima išeiti į kelią (Avietynės g.) arba, jei dar nepabodo, toliau skverbtis per krūmus ir užvartas iki ežero galo. Pakrantėje – dvi maudyklės (į ežerą nutiesti tilteliai);  nuo jų eina keliukas į dešinę. Juo kiek paėję sukame į šiaurę ir už 0,8 km prieiname (dešinėje tako pusėje) vielinę Pagubės sodų tvorą. Palei ją einame dar pusę kilometro, kol tvoroje pamatysime vartelius, o priešais juos, kairėje tako pusėje, – keliuką į kairę ir žemyn, į daubą. Pasukę juo ir perėję vieną daubą priekyje pamatysime kitą, kur kas gilesnę. Per ją neiname, o sukame taku į dešinę. Prieiname miško keliuką ir eidami juo į vakarus atsiduriame prie Gulbino ežero, jo šiauriniame gale. Ten maudyklės, trumpalaikio poilsio aikštelės.

Maždaug į tą pačią vietą galima išeiti ir kitu, kur kas lengvesniu keliu (nereikės brautis per krūmus ir išvartas): nuo apžvalgos aikštelės prie Balsio nesileidžiame prie ežero, o kiek paėję 4 rytus išeiname į kelią Avietynės g. Juo einame į šiaurę apie 1,5 km (dešinėje tęsis Krakiškių sodai), kol prieiname asfaltuotą kelią. Asfaltu neiname, miško keliuku sukame į kairę ir Pagubės sodų pietiniu pakraščiu apie 1,5 km einame palei sodų tvorą: iš pradžių į vakarus, po to į šiaurės vakarus. Kaip ir einant anksčiau aprašytu maršrutu, nuo Pagubės sodų eidami į vakarus, už 0,5 krą prieisime Gulbino ežero šiaurinį galą, maudykles. Grįžti galima tiek vakariniu, tiek ir rytiniu Gulbino krantu. Vakariniu krantu pėstiesiems eiti nėra labai įdomu:  nuo Pagubės gatvės visą laiką einame keliu, gerą, galą asfaltuotu, pro aptvertą vaikų vasaros stovyklą išeiti prie ežero negalima. Vienos dienos žygio dalyviams verčiau grįžti Gulbino rytiniu krantu. Nuo maudyklės galima eiti gražiu mišku palei pat ežerą arba kiek tolėliau tarp Gulbino ir Balsio ežerų, Žaliųjų Ežerų draustinio viduriu, vingiuojančiu miško keliuku. Eidami paežere praeiname didoką salą; kitame ežero krante matyti statybos. Miško keliukas suka nuo ežero į kairę, į šlaitą. Juo ir einame, nes priekyje – nepraeinama pelkė. Apeiname pelkėtą ežero galą ir išeiname į kelią, vedantį Riešės kairiuoju krantu į Dvarykščių gyvenvietę prie Balsio ežero (iš kur atėjome, tik iš kitos pusės). Perėję tiltą per Riešę išeiname į asfaltuotą kelią, bet juo einame labai trumpai, tik iki dviračių tako pradžios (ją rodo kelio ženklas). Iš pradžių tai paprastas keliukas; juo kopiame į kalvą, pro gražiai sutvarkytą šių laikų “bajoro” sodybą (dešinėje), o užkopę sukame į kairę ir per- Ežerėlių geomorfologinį draustinį grįžtame į Verkius. Dviračių tako ilgis iki Verkių 5, iki Santariškių – 6 km. Juo eiti tikrai neprailgs: takas veda per gražius pušynus, pro baigiančius užželti ežerėlius, pakeliui įrengta nemažai trumpalaikio poilsio vietų. O už sankryžos su Gulbinėlių keliu (gatve), dviračių tako  dešinėje pusėje, pamatysite šalia statybinių atliekų krūvos juodą antkapio lentą su užrašu: „Čia palaidota žmogaus sąžinė”. Tai miškininkų ir regioninio parko darbuotojų pastatytas “paminklas” miško šiukšlintojams.

Kelionę galima baigti Verkiuose, nuo kurių ir pradėjome, arba tuo pačiu dviračių taku paeiti dar 1 km iki Santariškių, kur yra tako pabaiga. Iš Santariškių yra daugiau nei iš Verkių autobusų į miesto centrą ir kitas vietas.

Gimtadienio dovanos vaikams