Kelionės Lietuvoje ir svetur

Nukankinti pranciškonai

Ten, kur dabar stovi iš daugelio miesto vietų matomi Trys kry­žiai, Gedimino laikais stūksojo medinė pilis. Kai Gediminas, pasak legendos, ėmėsi statyti Vilniaus pilį, pirmieji namai iš­dygo Kalnų parko teritorijoje ir jo šiaurinėje papėdėje palei Ne­rį. Kalnų parke išaugęs miestas glaudėsi prie medinės Kreivo­sios pilies. Manoma, kad ji sto­vėjo ant šio kalno beveik iki XIV a. pabaigos. Todėl kalną vadin­davo Kreivuoju arba Plikuoju. Užpuolus priešams, į pilį subėg­davo visi Vilniaus miesto ir apy­linkių gyventojai. Pilis buvo su­deginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 m. ir ne-beatstatyta. Kai kas mano, kad čia Gediminas buvo sumedžio­jęs taurą, todėl kalnas vadina­mas Tauro kalnu. Tiesa, žymus istorikas Teodoras Narbutas tei­gia, kad tai neįmanoma, nes tau­ras negalėjęs pasirodyti ant pli­ko kalno.

Apie Trijų kryžių kalno atsi­radimą liudija ne viena istorija. Tačiau bene dažniausiai minima legenda apie šioje vietoje nužu­dytus septynis pranciškonus.

Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Algirdo valdymo metais (1345-1377) Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkai­tę ir priėmęs katalikų tikėjimą, iš Padolijos pasikvietė keturio­lika pranciškonų ir apgyvendino juos savo sodyboje Vilniaus cen­tre. 1341-aisiais, Lietuvos di­džiajam kunigaikščiui Algirdui išvykus iš Vilniaus, šio miesto gy­ventojai pagonys, nekęsdami krikščionių, susirinkę ir sudegi­nę pranciškonų vienuolyną, sep­tynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis pririšo prie kryžių ir nuo kalno numetė į upę sakyda­mi: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti.”

Buvo kalbama, kad nužudytų­jų kūnai buvo rasti ir palaidoti toje pačioje vietoje, kur vienuo­liai buvo nužudyti. Jų garbei ant kalno pastatyti trys mediniai kry­žiai, taigi nuo tada kalnas vadi­namas Trijų kryžių kalnu.

Kita legenda apie tris rusų sta­čiatikių kankinius Vilniuje bylo­ja, kad stačiatikių bažnyčia gar­bina tris šventuosius kankinius lietuvius — Joną, Antaną ir Eus-tafijų. Šie krikščionys buvo nu­žudyti dėl to, kad priėmė krikš­čionių tikėjimą pagal Rytų baž­nyčios apeigas. Krikščionys šiam įvykiui atminti Vilniuje ant aukš­to kalno pastatė tris kryžius.

Kiti šaltiniai teigia, kad kry­žiai ant Kreivojo kalno pastaty­ti 1384 m. Lietuvos didžiųjų ku­nigaikščių Vytauto ir Jogailos susitaikymo proga. Trys kryžiai simbolizavo Vytautą, Jogailą ir Lenkijos karalaitę Jadvygą, ku­ri po vedybų su Jogaila tapo Lenkijos ir Lietuvos karaliene, o Lietuva per Lenkiją prisijun­gė prie krikščioniškosios Vaka­rų kultūros bei civilizacijos.

Dar buvo teigiama, kad trys kryžiai daugelio miestų pavyz­džiu pastatyti Magdeburgo tei­sių suteikimo Vilniui (1387 m.) proga. Kiti šaltiniai liudija, kad Vilniuje kryžiai galėjo būti pa­statyti apie 1613 metus.

Pasipriešinimo simbolis

Kad ir kaip ten būtų, trys medi­niai kryžiai ant Plikojo kalno tik­rai stovėjo ir buvo nuolatos at­naujinami. Manoma, kad kryžiai stūksojo iki 1869 m., kol nugriu­vo, nuslinkus kalno šlaitui. Ta­čiau rusų caro valdžia neleido atstatyti kryžių.

Atkurti Trijų kryžių paminklą XX a. pradžioje leido vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas. Vilniaus miesto gy­ventojai suvokė šį paminklą kaip savo tapatybės ir pasipriešinimo simbolį, todėl noriai aukojo pi­nigų bei medžiagų.

Paminklo projektą parengė skulptorius ir architektas Anta­nas Vivulskis. Menininkas pa­minklo siužetą tapatino su Gol­gotos kalno įvaizdžiu. Trijų kry­žių paminklas buvo pastatytas iš gelžbetonio, tais laikais visiškai naujos statybinės medžiagos, per du 1916 m. mėnesius. Gelž­betoniniai kryžiai įgavo monu­mentalią formą. Jie iškilo ant plataus lenkto postamento. Vi­si trys kryžiai lieti pagal tą pa­čią formą, tik vidurinis šiek tiek pakeltas. Paminklo cokolyje buvo toks užrašas lotynų kalba: „Ramybė pirmiesiems Kristaus darbuotojams Lietuvoje, XIV a. Vilniuje nukankintiems šv. Pranciškaus ordino vienuo­liams, o ypač ant šios kalvos septyniems nukryžiuotiesiems. Kristaus išpažintojai, siaučiant baisiam karui, kad išmelstų die­vo pagalbos ir taikos, šiuos kry­žius pirmykščių vietoje pastatė ir pašventino 1916 Viešpaties metais.” Buvusių kryžių vietai pažymėti buvo pasodinti du to­poliai.