Vos pravėręs Tytuvėnų bernardinų vienuolyno vartus, pasijunti tarsi kitame pasaulyje: akis pakeri didingi praeities statiniai, sielą užburia ypatinga atmosfera.
Laukia atgimimo
Vos už aštuonių kilometrų nuo garsiosios Šiluvos Kelmės link nutolęs Tytuvėnų miestelis smalsų turistą privilioja gaisrų ir karų beveik nepaliestu vienu geriausių barokinių paminklų Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje – bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansambliu.
Tačiau varžytis dėl lankytojų dėmesio su Mergelės Marijos apsireiškimu garsėjančia Šiluva Tytuvėnai bent jau kol kas nepajėgūs. Apie porą valandų vaikštinėjant po Tytuvėnus garsinantį architektūros ansamblį čia daugiau neužklydo nė vienas turistas, o per porą praleistų popietės valandų Šiluvoje sustojo net trys lenkų turistų pilni autobusai.
Kodėl šiandien pulkai turistų neatakuoja vieno iškiliausių Lietuvoje sakralinės architektūros kompleksų, nesunku suprasti jame apsilankius. Savo architektūrinių formų įvairove pritrenkiantis statinys atrodo sunykęs ir varganas. Ko gero, kitaip ir negali būti. Dar pernai vasarą vienuolyno koridoriais siautėjo stovyklaujantys moksleiviai, sovietmečiu čia buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos, veikė Žemės ūkio technikumas, vidurinės mokyklos internatas. Vėliau vykę komplekso restauravimo darbai tik iš dalies jį gelbėjo nuo visiško sunykimo.
Į klausimą, ar jautrų grožiui smalsautoją priverčiantis aiktelėti iš nuostabos Tytuvėnų architektūros ansamblis kada nors drąsiau vilios ypatingų pojūčių trokštančius keliautojus, šiandien jau galima atsakyti:„Taip.” Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms projektas buvo įtrauktas į Valstybės planuojamų turizmo objektų, siūlomų finansuoti iš Europos Sąjungos paramos lėšų, sąrašą, ir jam įgyvendinti skirta 10 mln. litų, dar 100 tūkst. litų pridėjo Kelmės rajono savivaldybė. Darbus planuojama pradėti liepą ir užbaigti po dvejų metų.
Kovojo su pagonybe
(Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį atvykusio lankytojo laukia gausi pažintinė programa.
ansamblį sudaro vienas šalia kito esantys keli objektai: Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.
Kuris iš sakralinių pastatų atsirado pirmiausia? Greičiausiai pirmasis iškilo vienuolyno pastatas. Manoma, kad Tytuvėnuose bernardinai apsistojo 1614 metais, tuomečiam Tytuvėnų savininkui Andriui Valavičiui surašius jiems skirtą aktą dėl ketinimo steigti vienuolyną. A. Valavičius pageidavo proporcingo, elegantiško, bet nedidelio vienuolyno dvylikai vienuolių ir bažnyčios, kurioje numatė ir savo šeimos mauzoliejų. Pirmieji atgailautojų ir elgetautojų ordino vienuoliai atvyko iš Vilniaus, Kauno bei Krokuvos vienuolynų ir, prisiglaudę greičiausiai Valavičių dvare, iškart ėmėsi mišinio evangelinio darbo — kovojo su reformacija, stengėsi atitraukti gyventojus nuo dar gyvavusios pagonybės. Savo veiklą bernardinai vykdė ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba.
Pats steigėjas nespėjo įgyvendinti sumanymo. Jam mirus, 1618 metais bažnyčios ir vienuolyno namų statybos ėmėsi trys A.Valavičiaus broliai: Jeronimas, Paulius ir Eustachijus. Kalbama, kad vieną naktį būsimasis statybų vadovas
Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Vienuoliams sutikus, kad tai pranašiškas ženklas, tas regėjimas buvo palaikytas stebuklu ir vienuolynui parinkta vieta ant kalnelio. Netrukus ten buvo padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.
Manoma, kad vienuolyno gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1633 metais. Tai pasagos formos pastatas, sujungtas su pietine bažnyčios siena.Tarp pastatų yra jaukumu ir ramybe dvelkiantis vidinis kiemelis – kluatras, kuriame iki šių dienų rengiami literatūros ir muzikos vakarai.
Erdviose pirmojo vienuolyno aukšto patalpose gyveno vienuolyno vyresnysis, buvo įrengtas reflektorius (valgomasis), didelė virtuvė, po ja — rūsiai maistui laikyti. Viename rūsyje įrengta krosnis ir kanalai šiltam orui cirkuliuoti. Antrajame aukšte — kuklios skliautuotomis lubomis vienuolių celės, biblioteka, dvi svetainės. Pasakojama, kad čia gyvenęs vienuolis ištapė ne tik savo celės, bet ir koridorių sienas (freskos koridoriuose uždengtos, nerestauruotos).
Šalia vienuolyno pastato sumūrytas dviaukštis svirnas ir vienaaukštis namas samdiniams. Už svirno netoli tvenkinio driekėsi bernardinų daržai. Šalimais užveistas didelis vaismedžių sodas, pastatyti mūriniai tvartai, arklidės, daržinės, paukštides, alaus darykla, medinė pirtis ir nedidelis malūnas.
Vienuolyno plėtra rūpinosi patys vienuoliai. 1733-1734 metais netoli vienuolyno buvusiose kapinėse jie pastatė medinę šv. Jurgio koplyčią, dar po dvejų me
tų vienuolyno teritorijoje iškilo bajorų vaikų mokykla, 1764-1770 metais – noviciato (naujokyno) pastatas. Apsigyvenę jauni žmonės suteikė vienuolynui šurmulio ir gyvumo. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pastačius dar keletą naujų ūkinių ir pagalbinių pastatų susiformavo galutinis vienuolyno komplekso vaizdas.
Rusų valdžia apkaltino vienuolius remiant 1863 metų sukilėlius ir generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė panaikinti vienuolyną, o bažnyčią uždaryti. Po parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su okupantų valdžia bažnyčią pavyko išsaugoti. 250 metų Tytuvėnuose savo namus turėję vienuoliai buvo priversti išsikelti į vienintelį likusį Kretingos vienuolyną.
Buvusio vienuolyno dalyje caro valdžia buvo numačiusi įkurdinti kleboniją, noviciate įrengti stačiatikių dvasininkų būstą. Kol biurokratai susirašinėjo, rengė ir derino projektus, stačiatikių dvasininkas pasistatė namus miestelyje, tad jam numatytas patalpas – noviciatą – 1887 metais buvo įsakyta nugriauti. Buvo nugriautas ne tik noviciatas, bet ir atokiau stovėję ūkiniai trobesiai: vandens malūnas ir užtvanka, alaus darykla, vežiminė, daržinė… Pagaliau nusekus tvenkiniui, išdžiūvo daržai, sunyko bažnyčią, vienuolyną ir šventoriaus kiemą juosęs vaismedžių sodas.