Vos pravėręs Tytuvėnų bernardinų vienuolyno vartus, pasijunti tarsi kitame pasaulyje: akis pakeri didingi praeities statiniai, sielą užburia ypatinga atmosfera.

Laukia atgimimo

Vos už aštuonių kilometrų nuo garsiosios Šiluvos Kelmės link nu­tolęs Tytuvėnų miestelis smalsų tu­ristą privilioja gaisrų ir karų beveik nepaliestu vienu geriausių baroki­nių paminklų Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje – bažnyčios ir ber­nardinų vienuolyno ansambliu.

Tačiau varžytis dėl lankytojų dėmesio su Mergelės Marijos ap­sireiškimu garsėjančia Šiluva Tytu­vėnai bent jau kol kas nepajėgūs. Apie porą valandų vaikštinėjant po Tytuvėnus garsinantį architek­tūros ansamblį čia daugiau ne­užklydo nė vienas turistas, o per porą praleistų popietės valandų Šiluvoje sustojo net trys lenkų tu­ristų pilni autobusai.

Kodėl šiandien pulkai turistų neatakuoja vieno iškiliausių Lie­tuvoje sakralinės architektūros kompleksų, nesunku suprasti ja­me apsilankius. Savo architektū­rinių formų įvairove pritrenkiantis statinys atrodo sunykęs ir varga­nas. Ko gero, kitaip ir negali būti. Dar pernai vasarą vienuolyno ko­ridoriais siautėjo stovyklaujantys moksleiviai, sovietmečiu čia buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos, veikė Žemės ūkio technikumas, vidurinės mokyklos internatas. Vėliau vykę komplekso restaura­vimo darbai tik iš dalies jį gelbėjo nuo visiško sunykimo.

Į klausimą, ar jautrų grožiui smalsautoją priverčiantis aiktelėti iš nuostabos Tytuvėnų architek­tūros ansamblis kada nors drąsiau vilios ypatingų pojūčių trokštan­čius keliautojus, šiandien jau ga­lima atsakyti:„Taip.” Tytuvėnų ber­nardinų vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms projektas buvo įtrauktas į Valsty­bės planuojamų turizmo objek­tų, siūlomų finansuoti iš Europos Sąjungos paramos lėšų, sąrašą, ir jam įgyvendinti skirta 10 mln. litų, dar 100 tūkst. litų pridėjo Kelmės rajono savivaldybė. Darbus pla­nuojama pradėti liepą ir užbaigti po dvejų metų.

Kovojo su pagonybe

(Tytuvėnų bažnyčios ir vienuo­lyno ansamblį atvykusio lankytojo laukia gausi pažintinė programa.

ansamblį sudaro vienas ša­lia kito esantys keli objektai: Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, šven­torius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Kuris iš sakralinių pastatų at­sirado pirmiausia? Greičiausiai pirmasis iškilo vienuolyno pasta­tas. Manoma, kad Tytuvėnuose bernardinai apsistojo 1614 me­tais, tuomečiam Tytuvėnų savi­ninkui Andriui Valavičiui surašius jiems skirtą aktą dėl ketinimo steigti vienuolyną. A. Valavičius pageidavo proporcingo, elegan­tiško, bet nedidelio vienuolyno dvylikai vienuolių ir bažnyčios, kurioje numatė ir savo šeimos mauzoliejų. Pirmieji atgailautojų ir elgetautojų ordino vienuoliai atvyko iš Vilniaus, Kauno bei Kro­kuvos vienuolynų ir, prisiglaudę greičiausiai Valavičių dvare, iškart ėmėsi mišinio evangelinio darbo — kovojo su reformacija, stengėsi atitraukti gyventojus nuo dar gy­vavusios pagonybės. Savo veiklą bernardinai vykdė ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba.

Pats steigėjas nespėjo įgyven­dinti sumanymo. Jam mirus, 1618 metais bažnyčios ir vienuolyno namų statybos ėmėsi trys A.Vala­vičiaus broliai: Jeronimas, Paulius ir Eustachijus. Kalbama, kad vieną naktį būsimasis statybų vadovas

Tomas Kasparas su savo pameis­triu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Vienuoliams sutikus, kad tai pranašiškas ženklas, tas re­gėjimas buvo palaikytas stebuklu ir vienuolynui parinkta vieta ant kalnelio. Netrukus ten buvo pa­dėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.

Manoma, kad vienuolyno gy­venamasis namas buvo baigtas statyti 1633 metais. Tai pasagos formos pastatas, sujungtas su pietine bažnyčios siena.Tarp pas­tatų yra jaukumu ir ramybe dvel­kiantis vidinis kiemelis – kluatras, kuriame iki šių dienų rengiami literatūros ir muzikos vakarai.

Erdviose pirmojo vienuolyno aukšto patalpose gyveno vienuo­lyno vyresnysis, buvo įrengtas ref­lektorius (valgomasis), didelė vir­tuvė, po ja — rūsiai maistui laikyti. Viename rūsyje įrengta krosnis ir kanalai šiltam orui cirkuliuoti. An­trajame aukšte — kuklios skliau­tuotomis lubomis vienuolių celės, biblioteka, dvi svetainės. Pasako­jama, kad čia gyvenęs vienuolis ištapė ne tik savo celės, bet ir ko­ridorių sienas (freskos koridoriuo­se uždengtos, nerestauruotos).

Šalia vienuolyno pastato su­mūrytas dviaukštis svirnas ir vie­naaukštis namas samdiniams. Už svirno netoli tvenkinio driekėsi bernardinų daržai. Šalimais už­veistas didelis vaismedžių sodas, pastatyti mūriniai tvartai, arkli­dės, daržinės, paukštides, alaus darykla, medinė pirtis ir nedidelis malūnas.

Vienuolyno plėtra rūpinosi patys vienuoliai. 1733-1734 me­tais netoli vienuolyno buvusiose kapinėse jie pastatė medinę šv. Jurgio koplyčią, dar po dvejų me

tų vienuolyno teritorijoje iškilo bajorų vaikų mokykla, 1764-1770 metais – noviciato (naujokyno) pastatas. Apsigyvenę jauni žmo­nės suteikė vienuolynui šurmulio ir gyvumo. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pastačius dar keletą naujų ūkinių ir pagalbinių pastatų susiformavo galutinis vienuolyno komplekso vaizdas.

Rusų valdžia apkaltino vienuo­lius remiant 1863 metų sukilė­lius ir generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė panaikinti vie­nuolyną, o bažnyčią uždaryti. Po parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su okupantų valdžia bažnyčią pa­vyko išsaugoti. 250 metų Tytuvė­nuose savo namus turėję vienuo­liai buvo priversti išsikelti į vienin­telį likusį Kretingos vienuolyną.

Buvusio vienuolyno dalyje caro valdžia buvo numačiusi įkurdinti kleboniją, noviciate įrengti stačia­tikių dvasininkų būstą. Kol biuro­kratai susirašinėjo, rengė ir derino projektus, stačiatikių dvasininkas pasistatė namus miestelyje, tad jam numatytas patalpas – novi­ciatą – 1887 metais buvo įsakyta nugriauti. Buvo nugriautas ne tik noviciatas, bet ir atokiau stovėję ūkiniai trobesiai: vandens ma­lūnas ir užtvanka, alaus darykla, vežiminė, daržinė… Pagaliau nu­sekus tvenkiniui, išdžiūvo daržai, sunyko bažnyčią, vienuolyną ir šventoriaus kiemą juosęs vaisme­džių sodas.